Nikolajus II (dar kitaip Mikalojus II, rus. Николай II, rus. Николай Александрович Романов, 1868 m. gegužės 18 d. Carskoje Selo – 1918 m. liepos 17 d. Jekaterinburgas) – priešpaskutinis Romanovųdinastijos Rusijos caras, Lenkijos karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis, valdęs 1894–1917 m. Romanovai valdė Rusiją ilgiau nei tris šimtmečius, kol 1917 m. revoliucija nuvertė juos nuo sosto. Nuverstas caras Nikolajus II ir visa jo šeima buvo bolševikų nužudyti. Nikolajus II buvo šeimai atsidavęs žmogus. Ir tai iš dalies buvo jo žlugimo priežastis. Nikolajus Romanovas buvo vedęs Vokietijos princesę Aleksandrą 1894 m. Po keturių dukterų – Olgos, Marijos, Anastazijos ir Tatjanos gimimo jie susilaukė sūnaus Aleksejaus. Tačiau pasirodė, kad vaikas serga hemofilija. Menkiausias sužeidimas galėjo sukelti nesustabdomą kraujavimą. Dėl Aleksejaus išgijimo, Aleksandra ir jos vyras pakliuvo vienuolio Grigorijaus Rasputino įtakon. Tačiau 1916 m. gruodžio 31d. Rusijos didikai Rasputiną nužudė. Tai buvo skaudus smūgis karališkajai šeimai, bemaž toks pat skaudus kaip ir priverstinis sosto atsisakymas. 1917 m. caras Nikolajus II buvo iškviestas iš fronto, kur pats asmeniškai vadovavo armijai. Petrograde (dab.Sankt Peterburgas) carui buvo įteiktas ultimatumas – atsisakyti sosto. Nikolajus II, norėdamas apsaugoti šeimą nuo karinės tikrovės, atsisakė sosto. Imperatoriškajai šeimai buvo paskirtas namų areštas Carskoje Selo. Kartu su Nikolajumi, cariene Aleksandra ir caraičiu, arba kronprincu, Aleksejumi buvo dar keturios vyresnės dukros nuo 16-os iki 22-ejų metų amžiaus: didžiosios kunigaikštytės Olga, Tatjana, Marija ir Anastasija. 1918 m. naujasis Rusijos vadovas Vladimiras Leninas įsakė šeimą perkelti į Jekaterinburgą, dviejų aukštų pirklio Ipatjevo rezidenciją. 1918 m. iš liepos 16-tos į 17-tą, tuoj po vidurnakčio, Jakovas Jurovskis, vietinės slaptosios bolševikų policijos vadas, pažadino Romanovų šeimą ir nuvedė juos į vieną apatinio aukšto kambarių. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, Jurovskis šovė Nikolajui į galvą – tai buvo ženklas kitiems jo egzekucijos būrio nariams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais. Visa Romanovų šeima XX a. pabaigoje paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.