Žygimantas Augustas (lenk. Zygmunt II August; Zigmantas Augustas; 1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje – 1572 m. liepos 7 d. Knišine) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544 – 1572 m.), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.

Motinos Bonos Sforzos rūpesčiu 1522 m. Žygimantas Augustas pripažintas Lietuvos sosto paveldėtoju. 1529 m. motinai intrigomis palenkus į savo pusę didikus, o tėvui Žygimantui Senajam sutikus patvirtinti I Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, – Lietuvos seimas Žygimantą Augustą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, o netrukus jį karūnavo savo karaliumi ir lenkai (1530 m.). Tad jau tuomet buvo aišku, kas bus valdovas abejose valstybėse po tėvo mirties.

Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Žygimantas Augustas teturėjo vos 8 metus, bet tas jo išrinkimas reiškė tik vieną, – po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą, tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams tokia mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoje, tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.