A. Didžiulytė-Kazanavičienė (1892–1968), "Peizažas su berželiais"

Foto. Dail. A. Didžiulytės-Kazanavičienės (1892–1968) paveikslas "Peizažas su berželiais". 1927 m. Drobė, aliejus. Matmenys: 61x77 cm. Signatūra: AD: ADK. Remiantis Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos raštu (2013.03.12 rašto nr.(8.9.)2-737) šis kurinys Lietuvai turi istorinę-meninę vertę. Tai vienas iš trijų Kultūros vertybių registre esančių A. Didžiulytės-Kazanavičienės paveikslų.

Tėvai: Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927) – knygnešys, bibliofilas, švietėjas, ir Liudvika Didžiulienė-Žmona (1856–1925) – rašytoja. Augo aštuonių vaikų šeimoje, buvo jauniausia. Broliai ir seserys: Ona Didžiulytė-Sketerienė (1878–1960) – gydytoja, Emilija Didžiulytė (1879–1962) – šeimos globotinė po vaikystės traumos, Vytautas Didžiulis (1881–1956) – pedagogas, gamtininkas, Vanda Didžiulytė-Albrechtienė (1881–1941) – gydytoja ir rašytoja, Antanas Didžiulis (1883–1960) – gydytojas, Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė (1884–1973) – pedagogė, gydytoja, knygnešė, Algirdas Severinas Didžiulis (1887–1916) – spaustuvininkas, kariškis.

1915–1916 m. A. Didžiulytė studijavo Šaniavskio Universiteto Maskvoje (Rusija) Istorijos-filosofijos fakultete, 1916-1918 m. – Aukštesniuosiuose moterų kursuose, išklausė pedagoginius kursus. Gyvendama Maskvoje, ji dalyvaudavo lietuvių studentų draugijos veikloje, lietuvių komiteto mokytojų sekcijoje, paskaitose tremtiniams.

1918 m. ji dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose Rusijoje, dirbo Lietuvos reikalų komisariate Maskvoje.

1919 m. grįžusi Lietuvą, A. Kazanavičienė dirbo žurnalo "Švietimo reikalai" redaktore Vilniuje, buvo Švietimo liaudies komisariato kolegijos narė. Vilnių užėmus J. Pilsudskio kariuomenei, pasitraukė su vyru į Nepriklausomą Lietuvą, vyro Antano Kazanavičiaus giminaičiui (buvusios pirmosios jo žmonos pusbroliui) Matui Grigoniui padedant, gavo darbo mokyklose, 1919–1920 m. dirbo mokytoja Paliūniškyje (Panevėžio r.), kur pradžios mokyklą pertvarkė į darbo mokyklą, 1920–1922 m. –  Šileikonyse (Radviliškio r.) ir 1922–1923 m. – Radviliškio vidurinėje mokykloje.

1923 m. A. Kazanavičienė su vyru nuvyko į Krymą padėti tėvams grįžti į Lietuvą, bet tik 1924 m. įstengė tai padaryti. Gyvendama Kryme, lankė Aivazovskio mokinio Alisovo meno studiją, tobulinosi tapyboje.

Grįžusi į Lietuvą, 1924–1925 m. ji dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos mokytoja ir lankė Juozo Zikaro dailės studiją, taip pat dirbo mokytojų profesinėje sąjungoje.

1926 m. įtarta dėl palankumo nelegaliai komunistinei veiklai, A. Kazanavičienė turėjo pasitraukti iš pedagoginio darbo. Likusi vyro išlaikoma, ji ėmėsi tapyti. Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje ji surengė savo darbų parodas.

1929–1932 m. vyrui dirbant Klaipėdoje, drauge su juo ten gyvenusi A. Kazanavičienė dirbo kontoros darbą, taip pat rašė kūrinėlius vaikams. 1932–1935 m. šeima gyveno A. Kazanavičiaus gimtinėje Dideliškyje (Rokiškio r.), dirbo mokytoja vietinėje pradžios mokykloje.

1935–1940 m. A. Kazanavičienė gyveno Kaune, kur vyras gavo darbą, nuo 1940 m. – vėl Vilniuje. 1940–1941 m. ji vėl dirbo Švietimo liaudies komisariate.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių buvo kalinama.

1946–1957 m. A. Kazanavičienė dirbo Lietuvos Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, kol išėjo į pensiją. Senatvėje gyveno Vilniuje, dukterėčios Julijos Ševeliovaitės-Štarkienės globojama.