Sirakūzai (Sicilija). Bronzinė moneta, 4 a. p. Kr.

Masė/Weight: 6,32 gr

Sirakūzai (it. Siracusa, gr. Συρακοῦσαι, lot. Syracusae) – Italijos miestas rytinėje Sicilijos pakrantėje; provincijos centras. 123,4 tūkst. gyventojų (2007). Kartą Cicerono apibūdintas kaip „didžiausias graikų miestas ir pats gražiausias iš jų visų“, dabar Sirakūzų senamiestis yra UNESCO pasaulio paveldo objektas. Yra istorinių-turistinių pramogų („Dionisijaus ausys“). Istorinis centras atstatomas nuo 1990 m. Sirakūzai ir jo apylinkės buvo apgyvendintos nuo senovės laikų. Tai rodo radiniai Stentinello, Ognina, Plemmirio, Matrensa, Cozzo Pantano ir Thapsos, kuris turėjo ryšių su Mikėnų Graikija, kaimuose. Sirakūzai buvo įkurti 734 ar 733 m. pr. m. e. graikų naujakurių iš Korinto, vadovaujami Archiaso, kuris pavadino miestą Sirako, turėdamas galvoj netoli buvusią pelkę. Senovės miesto branduolys buvo maža Ortygijos sala. Naujakuriai pamatė, kad sala derlinga, o vietinės gentys geranoriškai nusiteikusios. Miestas augo ir klestėjo ir vienu metu buvo galingiausias graikų miestas visoj Viduržemio jūroje. Įkurtos kolonijos: Akrai (664 m. pr. m. e.), Kasmenai (643 m. pr. m. e.) ir Kamarina (598 m. pr. m. e.). Pirmo kolonisto palikuonys, vadinami Gamoroi, valdė, kolKillichiroi, žemesnioji miesto klasė, juos ištrėmė. Tačiau jie sugrįžo į valdžią 485 m. pr. m. e. Gelo, Gelos valdovo, dėka. Pats Gelo tapo miesto despotu ir perkėlė Gelos, Kamarinos and Megeros gyventojus į Sirakūzus pastatyti naujus Tychės ir Neapolio kvartalus už miesto sienų. Jo naujų statybų programai priklausė naujas teatras, suprojektuotas Damokopo, kuris suteikė miestui klestintį kultūrinį gyvenimą: tai pritraukė Eschilą, Ario iš Metimos, Eumelą iš Korinto ir Sapfo, kuri buvo ištremta iš Militenės. Kylanti Sirakūzų galia padarė konfliktą su Kartagina, kuri valdė vakarinę Siciliją, neišvengiamu. Himeros mūšyje Gelo, susijungęs su Teronu iš Agrigento, įtikinamai nugalėjo Afrikos pajėgas, vadovaujamas Hamilkaro. Šventykla Atėnės garbei (šalia dabartinės katedros) buvo pastatyta šiam įvykiui priminti. Po Gelo valdė jo brolis Hiero, kuris kovojo su etruskai prie Kumų 474 m. pr. m. e. Simonidas iš Keoso, Bachilidas ir Pindaras, kurie lankėsi rūmuose, šlovino jo valdymą. Trasibulas (467 m. pr. m. e.) įvedė demokratinį režimą. Miestas plėtėsi į Siciliją, kovodamas su maištingais Sikulais, ir Tirėnų jūroje rengė ekspedicijas į Korsiką ir Elbą. Vėlyvam V a. pr. m. e. Sirakūzai kovojo su Atėnais, kurie norėjo daugiau resursų Peloponeso kare. Sirakūzai gavo Spartos, Atėnų priešo kare, generolo paramą nugalėti atėniečius, sunaikinti jų laivus ir palikti mirti nuo bado saloje (Sicilijos ekspedicija). Sirakūzai suteikė 3000 hoptilų parama Kyro Jaunesniojo Dešimties Tūkstančių Armija. Po to, IV a. pr. m. e. pradžioje, tironas Dionisijus Vyresnysis kovojo su Kartagina ir nors prarado Gelą ir Kamariną, neleido užimti visos Sicilijos. Po konflikto pabaigos Dionisijus pastatė didžiulę tvirtovę Ortigijos saloje ir 22 km ilgio sienas juosiančias visus Sirakūzus. Po antro ekspansijos laikotarpio, kurio metu buvo sugriauti Naxos, Katanija ir Lentinai, prasidėjo karas su Kartagina (397 m. pr. m. e.). Po įvairių sėkmės posūkių kartaginiečiai sugebėjo apsiausti pačius Sirakūzus, bet maras juos nustūmė atgal. Sutartis 392 m. pr. m. e. leido Sirakūzams praplėsti valdas įsteigus Adrano, Ankonos, Adrijos, Tindario ir Tauromenų miestus ir užkariavus Regio Kalabriją žemyne. Be karo reikalų Dionisijus garsėjo kaip meno rėmėjas ir pats Platonas kelis kartus lankėsi Sirakūzuose. Jo įpėdinis buvo Dionisijus Jaunesnysis, kurį Dionas ištrėmė 356 m. pr. m. e. Tačiau dėl vėlyvesnio tironiško valdymo, Dionisijus susigrąžino sostą 347 m. pr. m. e. Timoleonas įvedė demokratišką vyriausybę 345 m. pr. m. e. Užsitęsusios vidinės kovos susilpnino Sirakūzų įtaką saloje ir Timoleonas bandė pataisyti situaciją kartaginiečius prie Krimiso upės 339 m. pr. m. e. Partijų rietenos atsinaujino po jo mirties ir baigėsi kito tirono, Agatoklio, iškilimu, kuris užėmė valdžią 317 m. pr. m. e. Jis atnaujino karą prieš Kartaginą su kintančia sėkme. Jis laimėjo moralinę pergalę perkeldamas karą į Kartaginos žemes Afrikoje, padarydamas daug žalos priešui. Tačiau karas baigėsi taikos sutartimi, kuri nedraudė kartaginiečiams kištis į Sirakūzų politiką po Agatoklio mirties (289 m. pr. m. e.). Piliečiai paprašė Pyro iš Epyro pagalbos. Po trumpo Pyro valdymo Hiero II užėmė valdžią 275 m. pr. m. e. Hiero pradėjo 50 taikos ir klestėjimo metų, kuomet Sirakūzai tapo viena įžymiausių Antikos sostinių. Jis išleido vadinamąją Lex Hieronica, kuirią vėliau romėnai pritaikė valdydami Siciliją. Jis taip pat padidino teatrą ir pastatė naują didžiulį aukurą, „Hiero’s Arą“. Jam valdant gyveno garsiausias sirakūzietis, gamtos filosofas Archimedas. Tarp daugybės jo išradimų buvo karinės mašinos, įskaitant Archimedo letenas, vėliau panaudotas prieš romėnų apsiaustį. Literatūroje veikė Teokritas ir kiti. Hiro įpėdinis Hironimas (valdė nuo 215 m. pr. m. e.) nutraukė taiką su romėnais, kurie vadovaujami Marko Klaudijaus Marcelo apsiautė miestą 214 m. pr. m. e. Manoma, kad miestas krito taikos partijai atidarius mažas duris derėtis dėl taikos, bet romėnai pro jas prasiveržė ir paėmė miestą, nužudydami Archimedą.