Romos imperija. Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas. Asas, 1 a. p. Kr.

Masė/Weight: 3,51 gr

Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas (Gaius Julius Caesar Octavianus Augustus, tikrasis vardas Gajus Oktavijus Turinas (CAIVS·OCTAVIVS·THVRINVS, 63 m. pr. m. e. rugsėjo 23 d. Romoje ar Veletryje – 14 m. e. m. rugpjūčio 19) buvo pirmasis Romos imperatorius, valdęs nuo 27 m. pr. m. e. iki savo mirties 14 m. e. m. Augustas gimė Romoje (ar Veletryje), jo tikrasis vardas buvo Gajus Oktavijus (Gaius Octavius). Netrukus po Oktavijaus gimimo tėvas sūnui suteikė pavardę Turinas, pasak Svetonijaus, norėdamas priminti savo pergalę prieš maištaujančius Turijų vergus. Augustas buvo kilęs iš gerbiamos, tačiau neišskirtinės raitelių šeimos. Jo tėvas Gajus Oktavijus buvo Makedonijos provincijos valdytojas iki mirties 59 m. pr. m. e., kai Oktavijui buvo sukakę ketveri metai. Jį išaugino patėvis Lucijus Marcijus Filipas ir Augusto motina Julijaus Cezario sesers Julijos duktė Atija Vyresnioji (Atia Maior). 46 m. pr. m. e. Cezaris įsūnijo seserėną ir paskyrė jį savo paveldėtoju. Pagal romėniškus įsūnijimo papročius, seserėnas gavo savo įsūnytojo vardą ir pavardę – Gajus Julijus Cezaris. Taip pat, pagal papročius biologinei kilmei nurodyti, (Oktavijų giminė) naudojo vardą Oktavianas. Cezario nužudymo metu per Kovo idas (kovo 15 d.) 44 m. pr. m. e. Oktavianas studijavo ir dalyvavo kariniuose apmokymuose Apolonijos mieste (Ilyrijoje). Nepaklausęs kai kurių karinių pareigūnų patarimo pabėgti su kariais į Makedoniją, išplaukė į Italiją išsiaiškinti ar turi politinį kapitalą ir saugumą. Išlipęs prie Lupijų netoli Brundisijaus, sužinojo Cezario testamento turinį ir tik tada nusprendė tapti Cezario politiniu įpėdiniu, bei dviejų trečdalių jo turto savininku. Neturėdamas teisėtų vaikų (jo dukra Julija mirė 54 m. pr. m. e.), Cezaris įsūnijo sūnėną Oktavianą ir paliko jam turtą bei pavardę, todėl Oktavianas tapo Julijum Cezariu. Romėnų tradicija reikalavo pridėti pavardę Oktavianas, kad taip būtu nurodytą jo biologinė kilmė. Tačiau nėra įrodymų, kad jis naudojosi savo biologine pavarde. Markas Antonijus vėliau apkaltino Oktavianą gavus įvaikinimą už seksualines paslaugas, bet Svetonijus teigė, kad tai – šmeižtas. Oktavianui patekti į Romos politinės hierarchijos viršūnę reikėjo daug pinigų. Šiltai sutiktas Cezario karių Brundisijuje, pareikalavo dalies pinigų, kurie buvo Cezario paskirti ruošiamam karui su Partija Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo 700 mln. sestercijų. Senatas, tyręs valstybinių lėšų dingimą, nieko nesiėmė prieš Oktavianą, nes jis tuos pinigus panaudojo suburti armiją prieš Antonijų, didžiausią Senato priešą. Oktavianas taip pat pasisavino Romos rytinių provincijų metinį mokestį be niekieno leidimo. Jis pradėjo rinkti asmeninę armiją remdamasis Cezario veteranais ir kariais, kurie buvo skirti kariauti su partais bei pabrėždamas, kad yra Cezario įpėdinis. Žygiuodamas į Romą jis į savo pusę patraukė Kampanijoj buvusius veteranus. Birželio mėnesį jis turėjo 3 tūkst ištikimų veteranų ir kiekvienam mokėjo 500 denarų algą. Augustas atvyko į Romą 44 m. pr. m. e. gegužės 6 d. ir rado konsulą Marką Antonijų, buvusį Cezario kolegą, sudariusį nerimastingą taiką su jo žudikais. Jie suteikė bendrą amnestiją gegužės 17 d., bet Antonijui pavyko daugumą jų išvyti iš Romos. Taip atsitiko dėl jo „uždegančios“ kalbos per Cezario laidotuves, nukreipusios minios pyktį ant žudikų. Antonijus ir Oktavianas pradėjo konkuruoti dėl Cezarį rėmusios frakcijos lyderio vietos. Markas Antonijus prarado daug paramos iš pradžių priešinęsis Cezario sudievinimui. Oktavianui nesisekė iš Antonijaus atgauti Cezario turto, bet jis per vasarą patraukė Cezario rėmėjus į savo pusę. Rugsėjo mėnesį optimatų oratorius Markas Tulijus Ciceronas pradėjo savo kalbom užsipulti Antonijų, nes jame įžvelgė didžiausią Senato priešą. Kadangi Romoj jis tapo nepopuliarus, o konsulo pareigų laikas artėjo į pabaigą, Markas Antonijus bandė priimti įsakymą, kad save pasiskirtų Cizalpinės Galijos, kurią valdė Decimas Brutas, valdytoju. Tuo tarpu Oktavianas kaupė savo armiją ir lapkričio 28 d. papirko du Marko Antonijaus legionus pereiti į savo pusę. Tai matydamas Antonijus, Senato palengvėjimui, pabėgo į Cizalpinę Galiją, kuri turėjo būti jam perduota sausio 1 d. Augusto įtakoje esantis Senatas paskelbė karą Antonijui ir Kleopatrai ir 31 m. pr. m. e. jūrų mūšyje prie Akcijaus (Graikija) Augusto vadas Agripa nugalėjo Antonijų ir Egipto karalienę Kleopatrą VII. 30 m. pr. m. e. Augustas užėmė ir Egiptą; Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Kadangi iš triumvirato jau buvo pašalintas Lepidas, Augustas tapo vieninteliu visos imperijos valdovu. Grįžus į Romą Senatas 29 m. pr. m. e. paskelbė jį amžinuoju imperatoriumi, pripažino jį vyriausiuoju kariuomenės vadu. Faktiškai į jo rankas pateko visa valdžia, tačiau Augustas rėmėsi respublikonų partija, kuri buvo nuvertusi Cezarį ir jam pačiam padėjo įveikti Antonijų. Jis nesirengė gaivinti Cezario ir Antonijaus sumanytosios absoliutinės helenistinio pobūdžio imperijos. Augustas stengėsi į savo pusę patraukti ne tik kariuomenę, bet ir tautą bei Senatą, norėjo absoliutiškai, bet konstituciškai, respublikoniškai valdyti kraštą. Senato išrinktas cenzoriumi 28 m. pr. m. e. peržiūrėjo senatorių sąrašą ir papildė jį savo šalininkais. Į Senatą Augustas įtraukė ir asmenis iš provincijų. 27 m. pr. m. e. naujasis Senatas suteikė jam vyriausiąją prokonsulo valdžią visose provincijose, kurias reikėjo ginti nuo priešų ir sausio 16 d. senatoriaus Munacijaus Planko iniciatyva suteikė Oktavianui Augusto (religinę potekstę turinti sąvoka, lot. šventasis) prievardį. Augustas faktiškai įgijo visą karinę, civilinę ir religinę valdžią. 23 m. Augustas iš Senato gavo ir konsulo bei tautos tribūno valdžią (t. y. galėjo panaikinti kiekvieno magistrato įsakymus), teisę skelbti ediktus. 12 m. Augustas tapo ir vyriausiuoju žyniu (pontifex maximus). Formaliai Augustas tebebuvo respublikos magistratas, kuriam tautai atstovaujantis Senatas buvo pavedęs svarbiausias magistratūras, ir kuris dalinosi valdžia su Senatu. Faktiškai princepso (pirmojo senate) valdžia (pagal tai ir santvarkos pavadinimas – pricipatas) mažai tesiskyrė nuo absoliutinės. Šią valdžią rėmė didelė nuolatinė kariuomenė (25 legionai ir pagalbiniai raitelių pulkai, iš viso apie 300 000 karių) ir paties imperatoriaus gvardija (apie 9000 pretorionų ir 200 raitelių), dislokuota Romoje. Naujų užkariavimų Augustas nesiekė, tik gynė ir stiprino imperijos sienas. Agripos ir Augusto posūniai Tiberijus ir Druso buvo geriausi Augusto kariuomenės vadai. Azijoje Augustas susitaikė su partų valdovu (20 m.). Europoje sustiprino Dunojaus ir Reino sienas, iš dalies atgaivino, iš dalies iš naujo įsteigė Retijos, Vindelicijos, Noriko, Panonijos ir Dalmatijos provincijas. Nesėkmingas Augustui buvo tik karas su germanais. Po sėkmingų Druso ir Tiberijaus žygių į Germaniją 12-9 m. pr. m. e., Teutoburgo miške (9 m. e. m.) Arminijus sumušė Varo vadovaujamą kariuomenę ir romėnai anapus Reino nebežygiavo. Daugiausia Augustas rūpinosi suiručių metu nukentėjusios imperijos atgaivinimu ir tvarkymu. Pats per savo įgaliotinius jis valdė jam pavestas pasienio provincijas ir Egiptą, o Senato padedamas visas centrines provincijas ir Italiją. Išvaikius piratus atgijo prekyba Viduržemio jūroje, sustiprėjo gamyba ir ėmė augti miestai. Turtingiausiu visoje imperijoje žemės savininku tapęs Augustas ėmė gaivinti smulkiųjų žemdirbių sluoksnį. Steigė kolonijas ir tiesė kelius. Augustas stengėsi atgaivinti Romos religiją ir globojo literatūrą, kuri tuo metu suklestėjo (kūrė Horacijus, Ovidijus, Vergilijus). Buvo vedęs tris žmonas: Klodiją, Skriboniją ir Liviją, tačiau su antrąja žmona turėjo dukterį Juliją, kuri pirma ištekėjo už Augusto sesers sūnaus Marcello, vėliau už Agripos ir paskiausiai už Augusto posūnio, Livijos sūnaus Tiberijaus. Julijos vaikams ir antram Livijos sūnui Drusui mirus, Augustas buvo priverstas savo įpėdiniu paskirti Tiberijų.

Asas (iš lot. aes – 'varis, žalvaris ar bronza') – bronzinė, vėliau – varinė moneta, kaldinta ir naudota Romos respublikoje, vėliau – Romos imperijoje. Ankstyvąsias Romos sidabrines monetas kalė pagal graikų svorio standartus, todėl jos buvo populiarios Pietų Italijoje ir Adrijos pakrantėse. Dabar Romos monetas ėmė kalti pagal Romos svorio matų standartus. Asas buvo imta naudoti 280 m. pr. m. e. Pradžioje tai buvo didelės lietos bronzinės monetos, tapusios pagrindiniu piniginiu vienetu Romos respublikoje. Pradžioje aso masė atitiko romėniško svaro (libros) svorio standartą, t. y. (327,45 g), bet vėliau monetos masė vis mažėjo. Asas pradėtas derinti su palengvintu svaro standartu (4/5 libros). 269 m. pr. m. e., įvedus sidabrinį denarą, jo masė tapo lygi 1/6 libros (įvestas šeštadalinis asas, 54,59 g). 217 m. pr. m. e. jo masė sumažinta dar per pusę, ir asas svoriu tapo lygus uncijai. Lietus asus gamino leido apie 70 metų. Vėliau imta asus ne lieti, o kalti (kadangi juos imta gaminti iš mažesnio metalo kiekio). Respublikos laikais asas turėjo Januso biustą priekinėje pusėje, o galeros laivagalį – reverse. Ant aso buvo žymimas romėniškas skaičius I. Po sidabrinio denaro įvedimo III a. viduryje, asas palaipsniui prarado savo reikšmę, tapdamas denaro smulkesniu vienetu. Pradžioje denaras buvo lygus 10 asų, o vėliau, 140 m. pr. m. e., prilygintas 16 asų. Sakoma, kad šis kurso kitimas susijęs su Pūnų karų finansavimu. Santykis 1:16 nusistovėjo iki pat aso naudojimo pabaigos. Po Augusto monetų reformos 23 m. pr. m. e. asus ėmė kalti iš gryno raudono vario (nebe iš bronzos), o sestercijas (kurios pradžioje buvo lygios 2,5 aso, o vėliau – 4 asams) – iš auksaspalvės bronzos, kurią numizmatai vadina orichalku. Imperiniu laikotarpiu intensyvėjant infliacijai, asas galiausiai tapo smulkia moneta. Asus kalė iki III a., ir tuo metu jis jau buvo žemiausio nominalo nuolat kaldinta moneta. Ankstyvuoju laikotarpiu, kuomet asas buvo svarbiausia Senovės Romos moneta, jį sudarė 12 uncijų, ir buvo leidžiamos smulkesnės nei asas monetos, dažniausiai vadintos trupmenų pavadinimais. Tarp jų buvo:

·        dodransas – 3/4 aso, arba 9 uncijos. Reta moneta, leista II a. pr. m. e.;

·        besas – 2/3 aso, arba 8 uncijos. Reta moneta, leista II a. pr. m. e.;

·        semis – 1/2 aso, arba 6 uncijos. Nereguliariai leistas nuo pūnų karų iki II a. pradžios;

·        kvinkunksas – 5 uncijos. Moneta, trumpai leista 218–204 m. pr. m. e.;

·        triensas – 1/3 aso, arba 4 uncijos. Reta moneta, leista iki 89 m. pr. m. e.;

·        kvadrantas – 1/4 aso, arba 3 uncijos. Nuo 90 m. pr. m. e. buvo žemiausios vertės moneta, sporadiškai leista iki II a. vidurio;

·        sekstansas – 1/6 aso, arba 2 uncijos;

·        uncija – 1/12 aso;

·        semuncia – pusė uncijos.

Vėlesniu laikotarpiu III a. pr. m. e. II pusėje augant Romos respublikos ekonomikai, pradėtos kaldinti didesnių nominalų aso monetos, kurios turėjo savo pavadinimus:

·        dupondijus – 2 asai;

·        sestercija – 2,5 aso;

·        tresis – 3 asai;

·        kvadrusis – 4 asai;

·        kvinkusis – 5 asai;

·        dekusis – 10 asų. Jį netrukus pakeitė sidabrinis dinaras.