Aleksandras Severas. Asas

Masė/Weight: 11,51 gr

Markas Aurelijus Severas Aleksandras (lot. Marcus Aurelius Severus Alexander; 208 m. gruodžio 1 d. – 235 m. kovo 18 d.) buvo Romos imperatorius (222–235 m.), priklausęs Severų dinastijai. Jo tikras vardas buvo Markas Julijus Gesijus Basianas Aleksianas. Aleksandro tėvas Markas Julijus Gesijus Markianas buvo Sirijos promagistratas. Jo motina Julija Avita Mamėja, buvo antra Julijos Mesos ir Sirijos kilmingojo Julijaus Avito duktė ir imperatoriaus Elagabalo teta iš motinos pusės. Jis turėjo vyresnę seserį Teokliją, apie kurią mažai žinoma. Aleksandras Severas taip pat giminiavosi su Romos imperatoriumi Septimijum Severu (jo žmona Julija Domna buvo Mesos jaunesnioji sesuo). Karakala ir Geta buvo jo pusbroliai iš motinos pusės. Jo senelė Mesa 221 m. įtikino imperatorių Elagabalą įsūnyti pusbrolį ir paskelbti įpėdiniu (cezariu) ir Basianas pasikeitė vardą į Aleksandrą. 222 m. kovo 11 d. Elagabalas buvo nužudytas ir pretorijai paskelbė Aleksandrą imperatoriumi, o senatas patvirtino. Kai Aleksandras tapo imperatoriumi, jis buvo jaunas, draugiškas, gerų norų ir visiškai po motinos padu. Julija Mamėja buvo labai dorybinga ir apsupo imperatorių su išmintingais patarėjais. Ji prižiūrėjo sūnaus charakterio vystymąsi ir pagerino valdymo toną. Kita vertus, ji buvo nepaprastai pavydi. Ji taip pat atstūmė armiją su ypatingu šykštumu ir nei ji, nei jos sūnus nesugebėjo joj sutvirtinti drausmę. Maištai tapo dažni visoj imperijoje. Viename jų teisininkas ir pretorijų prefektas Ulpianas paaukojo gyvybę, kitam Kasijus Dio atsistatydino. Tačiau Aleksandro valdymas iš esmės buvo sėkmingas iki sasanidų iškilimo rytuose. Apie kilusį karą yra įvairių atsiliepimų. Pagal paties Aleksandro pranešimą senatui, jis pasiekė dideles pergales. Per visus įvykius, susijusius su sasanidais, pasireiškė armijos drausmės trūkumas. Imperatorius grįžo į Romą ir šventė triumfą 223 m. Sekančiais metais germanai įsiveržė į Galiją, kirsdami Reino upę keliose vietose sugriaudami tvirtoves ir nuniokodami kaimus. Aleksandras atsigabeno legionus iš rytinių provincijų, perėjo per Reiną į Germaniją ant pontinio tilto. Iš pradžių jis manė papirkti germanų gentis, kad laimėtų laiko. Nesvarbu tai buvo protingas ėjimas ar ne, tačiau tai privertė Romos legionierius niekinti imperatorių kaip tokį, kuriam būdingas nekareiviškas elgesys. Šios aplinkybės vertė armiją ieškoti naujo vado tarp savų. Jie pasirinko Gajų Julijų Verą Maksiminą, trakų karį savom jėgom pasiekusį aukštą rangą. Paskelbus Maksiminą imperatoriumi, Aleksandras buvo nužudytas (235 m. kovo 18 ar kovo 19 d.) kartu su savo motina per Legio XXII Primigenia maištą. Šios mirtys suteikę Maksiminui sostą. Aleksandro mirtis laikoma paskutine vinim į principato sistemos karstą ir žymi chaotiško III a., kuris visiškai susilpnino Romą, pradžią. Aleksandras buvo paskutinis imperatorius iš Sirijos. Motinos veikiamas jis daug nuveikė keldamas žmonių gerovę ir moralę. Jo patarėjais buvo tokie žymūs žmonės kaip teisininkas Ulpianas ir istorikas Kasijus Dionas bei išrinkti šešiolika senatorių. Savivaldybės taryba iš keturiolikos asmenų padėdavo miesto prefektui valdyti keturiolika Romos sričių. Iš rūmų buvo pašalinta prabanga ir ekstravagancija, kurią mėgo ankstesni imperatoriai. Pakilo monetų kalimo standartai, palengvėjo mokesčiai, buvo skatinama literatūra, menas ir mokslas. Buvo įkurtos paskolos įstaigos, duodančios paskolas už vidutiniškas palūkanas. Religijos atžvilgiu Aleksandras buvo atvirų pažiūrų. Savo koplyčioje jis turėjo Orfėjaus, Abraomo, Apolonijaus Tianiečio ir Jėzaus biustus. Sakoma, kad jis buvo sugalvojęs pastatyti šventyklą krikščionybės įkūrėjui, bet pagonys šventikai jį atkalbėjo.