Viktorija (Alexandrina Victoria; 1819 m. gegužės 24 d. Londone – 1901 m. sausio 22 d. Vaito saloje) – ilgametė Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės karalienė. Tai antra ilgiausiai soste išbuvusi Anglijos karalienė po Elžbietos II. Viktorija gimė 1819 m. gegužės 24 d. Londone Kento hercogo ir Saksonijos – Koburgo princesės Viktorijos šeimoje. 1837 m. birželio 20 d. tapo savo dėdės Vilhelmo IV įpėdine – Didžiosios Britanijos ir Airijos karaliene. 1840 m. ji susituokė su Saksonijos – Koburgo – Gotos princu Albertu, savo pusbroliu, kuris visą gyvenimą buvo jos patikimiausias patarėjas. Politikoje Viktorija griežtai laikėsi neutralumo. Tačiau kritinėse situacijose ji tapdavo ypač aktyvi, užimdavo ryžtingą poziciją, lemdavo britų vyriausybės kursą. Tik po savo vyro, su kuriuo turėjo 9 vaikus, mirties 1861 m., karalienė ėmė palaikyti konservatorių ministrą pirmininką Seilsberį, vėliau liberalą Bendžaminą Dizraelį. Viktorija buvo labai populiari savo šalyje. Jos valdymo laikotarpis vadinamas Viktorijos epocha. Tai perdėto drovumo, kultūros sąstingio laikotarpis. Tačiau tuo pat metu plėtojosi karalystės ekonomika, vidurinis gyventojų sluoksnis (fabrikų savininkai bei pirkliai) tapo įtakingiausia valstybės jėga. Tuo laiku vykdyta aktyviausia imperijos plėtimosi politika. 1876 m. Viktorija tampa Indijos imperatore. Viktorija mirė 1901 m. sausio 22 d. nuo smegenų kraujavimo. 1897 m. birželio 22 d. Britanijos monarchija pasiekia šlovės viršūnę karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus metu. Sekmadienį, birželio 20 d., tikrą jos tapimo karaliene jubiliejaus dieną, iškilmės karališkuoju įsakymu buvo prislopintos. 11 val. ryto visose Britanijos bažnyčiose, koplyčiose ir sinagogose buvo laikomos specialios pamaldos, pati Viktorija dalyvavo pamaldose Šv. Jurgio koplyčioje Vindzore. Savo dienoraštyje ji prisipažino, kad „jaudinosi dėl ateinančių dienų, ir kad viskas turėtų gerai praeiti“. Išgyventi jai nereikėjo, nes tai, kas įvyko, buvo akinantis imperijos spektaklis. Viktorija apibūdino birželio 22 dieną, iškilmių kulminaciją, kaip „neužmirštamą dieną“. Nuo tos akimirkos, kai ji paspaudė mygtuką ir telegrafu išsiuntė visai imperijai žinią apie savo jubiliejų, viskas pavyko nuostabiai. Ginklų salvėms Haid Parke pranešus, kad karalienė išvyko iš savo rūmų, pasirodė saulė, o procesija, nors jos maršrute buvo ir keli skurdesni Londono rajonai, sukėlė milžinišką džiaugsmingą atsaką. „Niekas iki šiol, aš tikiu, nebuvo sutiktas su tokiomis ovacijomis, kaip aš, važiuodama tas šešias mylias gatvėmis. “Tai buvo didingiausia ceremonija Britanijos istorijoje. Pasak socialisto Keiro Hardie, tai buvo „duona ir žaidimai be duonos“. Tačiau tai buvo įspūdinga ir veiksminga. Kita socialistė Beatrice Webb pastebėjo, kad žmonės buvo „girti… nuo savo isteriškos ištikimybės“. Britanija pamažu virto demokratine valstybe, monarchija beveik neturėjo politinių galių, tačiau dar niekuomet ji nebuvo tokia populiari. Jos dinastijos atstovai ilgai turėjo didelę įtaką Europos politiniame gyvenime.