M. E. Andriolis, “Gedimino pilies statyba”, 1882 m.

1882 m. M. E. Andriolis nupiešė kompoziciją Gedimino pilies statyba, pagal kurią medžio graviūrą išraižė Varšuvos meistras Bronislovas Pucas. Daugiafigūrė kompozicija sudėtingo, išvystyto naratyvo: ant kalno kyla pilies sienos, arklio traukiamas ir vergų stumiamas vežimas kelia akmenis, greta bokšto liepsnoja pagoniškas aukuras, vaidila, krivių krivaitis ir žyniai laimina statybą ir meldžia dievų pagalbos. Pirmame plane – legendinis Vilniaus įkūrėjas kunigaikštis Gediminas su riterio šarvais, raitas ant išpuošto žirgo, apsuptas tarnų ir palydos, greta priklaupęs vokiečių meistras rodo jam būsimos pilies planą. Žiūrovas žvelgia į šį veiksmą iš apačios, ir toks rakursas suteikia kompozicijai didybės. Istorizmo stilistikos kūrinys, siekiantis kaip „tikrą“ atkurti XIV a. sceną, šlovinantis miesto įkūrimą ir pagoniškos Lietuvos galybę, tapo labai populiarus, ne sykį reprodukuotas įvairiuose XIX–XX a. leidiniuose. 

Mykolas Elvyras Andriolis (lenk. Michał Elwiro Andriolli, it. Michael Elviro Andriolli, 1836 m. lapkričio 2 d. Vilnius – 1893 m.rugpjūčio 23 d. Nalenčiovas, Liublino vaivadija) – Lenkijos ir Lietuvos grafikas, tapytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis.

Tėvas dailininkas Pranciškus Andriolis. Nuo 1855 m. Maskvos universitete studijavo mediciną, mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1857 m. Sankt Peterburgo dailės akademijoje įgijo dailininko diplomą. 1860–1861 m. tobulinosi Šv. Luko akademijoje Romoje.

Lietuvoje prasidėjus 1863 m. sukilimui Liudvikas Narbutas jį paskyrė būrio vadu, prie Lydos paimtas į nelaisvę, kalintas Kauno kalėjime. Pabėgęs iš kalėjimo gyveno Londone, 1864–1866 m. Prancūzijoje, grįžtantis į Lietuvą suimtas ir 1868 m. ištremtas 15 metų į Viatką (Rusija). Po 1871 m. amnestijos apsigyveno Varšuvoje, nuo 1880 m. gyveno Bžeguose prie Varšuvos. 1883–1886 m. dirbo „Firmin Didot“ leidykloje Paryžiuje.

Nupiešė istorinių ir buitinių kompozicijų, ciklą „1863 m. sukilimas Lietuvoje“, nutapė peizažų, portretų, religinių kompozicijų 1864 m. Veliuonos, 1891–1892 m. Kauno arkikatedros bazilikos (14 paveikslų, dabar likę 10, t. p. Šv. Onos paveikslas Vytauto bažnyčioje), 1892–1893 m. Naugardukobažnyčioms. Kūriniai romantiški, išraiškingo, grakštaus piešinio, subtilaus šešėliavimo, spalvingo, švelnaus kolorito.[1]

Pasižymėjo kaip knygų iliustruotojas. Tarp jo iliustruotų autorių Eliza Ožeškova, Vladislovas Sirokomlė, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis, dirbant Paryžiuje – dar ir James Fenimore Cooper, Viljamas Šekspyras. Jo iliustracijos A. Mickevičiaus poemoms laikomos vienomis geriausių XIX a. šių kūrinių iliustracijų. 1881 m. Lvovo knygų leidėjo Altenbergo užsakymu, reprezentaciniam poemos „Ponas Tadas“ leidimui nupiešė 24 puslapio dydžio iliustracijas, 10 vinječių ir 24 inicialus. Nors poemą iliustravo ir kiti gabūs dailininkai, ją leidžiant vėliau neretai būdavo pasirenkamos Andriolio versijos – taip pasielgė ir 1954 m. į rusų kalbą išversto „Pono Tado“ maskviškiai leidėjai. Dailininkas yra sukūręs iliustracijų ir kitiems Adomo Mickevičiaus kūriniams – „Gražina“, „Ponia Tvardovska“, „Konradas Valenrodas“.[2]

Litografija „Gedimino pilies statyba“, vaizduojanti Vilniaus – Lietuvos sostinės įkūrimo legendą, eksponuojama Lietuvos Respublikos Prezidentūros Delegacijų salėje.