Valdas Gurskis, “Pavasaris”, al., dr., 55x65 cm, 1985 m.

Gimė 1936 10 12 Utenos r., Kloviniuose. Tapytojas.

1962 m. baigė Valstybinį dailės institutą (monumentaliąją tapybą). Nuo 1962 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1964 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nutapė peizažų, portretų, figūrinių kompozicijų, jose vaizdavo žmones, architektūrą. Sukūrė monumentalių kūrinių: pano „Lietuvių liaudies pasakų temomis“ (1963), Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos Vaikų skaitykloje, pano Vilniaus geležinkelio stoties restorane (1964–1965), reljefas „Improvizacija saulės tema“ (1970), Tauragnų kultūros namuose, freska Duokiškio kultūros namuose (1973), taip pat – apie 200 metalo plastikos kūrinių. Dekoratyviniai dailininko kūriniai pasižymi tapybinės ir erdvinės plastikos sinteze.

Iš menininko pasisakymų: Mane veikia medžiai, jų besikartojantys ritmai, išraiškinga belapių šakų kančia. Juose randu poeziją. Dailėtyrininkų įžvalgos: Peizažuose geriausiai atsiskleidžia svarbiausias V. Gurskio kūrybos įrankis – intuicija. Ja vadovaudamasis dailininkas renkasi motyvus, kompoziciją, spalvas. Peizažai atspindi miesto vaizdus (Vilnius, Klaipėda), lietuviškų kaimelių ir bažnyčių, pajūrio temą. Vilniaus senamiestį jis mato savaip: įvairiais metų laikais, dažnai nušviestą išskirtinės šviesos, spalvingą („Peizažas su foteliu“, 1975); tapo jį ekspresyviu potėpiu. Bet labiausiai V. Gurskis mėgsta tapyti gamtoje. Ten jis atranda gamtos padiktuotų kompozicinių, erdvės, spalvinių sprendimų. Anot dailininko, jis „visuomet ieškojo peizažų, kuriuose slypi vidinė energija“ („Fatališkas peizažas“, 1986). Šiai energijai išreikšti svarbi dominantė yra medžiai. Medžiai, kaip neatskiriama gamtovaizdžio dalis, kupini išraiškos ir dažnai tapomi skirtingais metų laikais. V. Gurskio dėmesys lietuviškajam kraštovaizdžiui išaugo į domėjimąsi liaudiškų bažnytėlių architektūra ir virto tapybos darbų ciklu, pavadintu „Bažnytėlių Lietuva“ (tapytos Gintališkio, Bukantės, Kalnalio, Darbėnų, Salantų, Rokiškio bažnyčios).

V. Gurskio kūryba balansuoja tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Bet ji perteikia esminį lietuviškojo peizažo išskirtinumą, besikeičiančių metų laikų įvairovę, įkūnija poetines gamtos nuotaikas, esminius meninio matymo aspektus.